- puvėtra
- puvė́tra sf. (1) 1. scom. supuvęs daiktas (medis, trobesys), pūtra: Jų klėtis niekam jau netikus – gryna puvė́tra Vlkv. Imk ją (virvutę) sau, man tokia puvėtra nereikalinga BsMtI95. Šitą puvė́trą gluosnį išpjaukime, jis ir pats vis tiek išdžius Brt. Užėjus vėtra parvertė girio[je] puvė́tras Brt. Šitos malkos puvė́tros, visai supuvę Kt. 2. Plv pūlinys, skaudulys: Puvėtra kyla ant pado Mrj. Jei nori, kad kojų puvėtros pranyktų, primink rupūžę MTtV55.
Dictionary of the Lithuanian Language.